Po 11 metų alaus produktas „Ekstra“ vėl tapo geriausiu alumi pasaulyje savo kategorijoje. Tiesa, tų kategorijų iš viso yra 95, o pačių apdovanojimų – beveik trys šimtai... Toje pačioje Dortmundo lagerio grupėje sidabrą pelnė ir „Tauro tradicinis“. Daugiau lietuvių gaminiai nominacijų nepelnė, nors konkurse dalyvavo net 13 mūsų daryklų.

Savo šūkį iš „Geriausia, ką turime“ į „Didžios šalies alus“ neseniai pakeitęs „Švyturys“ jau kitą dieną suskubo parengti laikraščiams reklaminius maketus su gerąja naujiena ir informuoti visuomenę: pvz., pvz. ir pvz. Vėl stipriausias alus pasaulyje! Kaip nepirksi tokio ir negersi?

Tačiau sostinės baro „Būsi trečias“, kur vakar su jauniausiais žurnalistais dalyvavome profesiniame protmūšyje, barmenas Jonas sako, kad į Pasaulio alaus taurės varžybas Amerikoje galima nuvežti bet ką. Užtat klausimas, kokį alų Lietuvoje gurkšnoja ir geria vartotojai?

Kas tikite, kad į konkursą pateiktas ir prekybos centruose parduodamas, kavinėse pilstomas alus yra vienas ir tas pats? Ta pati „Ekstra“?

Dar viena PR cecho paskleista žinia, privertusi suklusti: „Švyturio Ekstra“ gamyboje nenaudojamos jokios šiuolaikinės fermentavimo pagreitinimo ar misos skiedimo technologijos“. Jeigu tai tiesa, tuomet klaipėdiečiai verti pagarbos. Utenoje alus gaminamas neabejotinai misą skiedžiant vandeniu, kitaip sakant, pilstomas blenderis.

Vis dėlto patyrusio alaus ragautojo barmeno Jono bičiuliai teigia pastebėję, kad gero alaus gali išgerti kad ir tuziną bokalų, ir ryte tik mažumėlę suksis galva. Pabandykit, kad tokie ištvermingi, išmaukti daugiau kaip 10 bokalų „Švyturio“. Koma. Galva tikriausiai plyš jau nuo penkių.

Kaži kodėl taip, jeigu jam gaminti „nenaudojamos jokios šiuolaikinės fermentavimo pagreitinimo ar misos skiedimo technologijos“?..

Sopanti galva – štai kur rodiklis, o ne butaforiniai medaliai migloms pūsti.

Ir dar. Reklamos blogeris „Dansu dansu“ dar balandžio 27-ąją dieną atkreipė dėmesį į pakeistą „Ekstros“ butelio formą ir dizainą. Toks įspūdis, kad darykla pasiruošė didesniems pardavimams, tarytum apie gegužės 5-ąją paskelbtas Pasaulio alaus taurės nominacijas būtų žinojusi iš anksto... Tataigi.

Blaivaus (pirmiausia nuo smegenų plovimo) savaitgalio!

Praėjusią savaitę patekau į vieną nemaloniausių žurnalistinių nuotykių. Draugiškai prasidėjęs ir turiningai praėjęs interviu su vienos reklamos agentūros vadovu galiausiai baigėsi neišsprendžiamu konfliktu.

Į mano kvietimą duoti interviu savaitraščiui įmonės vadovas atsakė stulbinamai greitai – per dvi minutes. „Su mielu noru“, – paaiškino.

Pokalbis irgi pavyko, nes buvo laisvas ir atviras. Beje, toks laisvas, kad jį užrašant reikėjo nemažai išmonės sutvarkyti stilių, logiškai ir talpiai išdėstyti mintį. Kartu į 5 tūkst. maketo ženklų turėjau sudėti daugiau kaip valandos trukmės interviu, tad pokalbininko mintį teko kondensuoti.

Tačiau bendradarbiavimas baigėsi štai kuo: „nuoširdžiai tikiuosi, kad šis kontaktas tiek su jumis asmeniškai, tiek su jūsų leidiniu man buvo paskutinis“.

Taigi jau kad, matyt, taip ir bus – paskutinis...

Su pašnekovu bendravome ketvirtadienį. Jo agentūra yra alaus reklamos „Pasaulis laikosi ant vyrų“ autorė, tad nuo šios reklamos atsispirdami kalbėjome apie stereotipus reklaminiuose pranešimuose ir mažumėlę apie pačią reklamos industriją. Penktadienio rytą jau buvau paruošęs tekstą siųsti redaktoriui, kai mums su pašnekovu dar derinant kai kuriuos faktus šis paprašė: „norėtųsi pamatyti galutinį tekstą prieš atiduodant į spaudą – „Švyturio“ tema jautri, visiškai nesinorėtų kaitinti aistrų. Ačiū.“

Be abejo, nusiunčiau – tegu peržiūri. Nors pats mačiau, kad tekste nebuvau palikęs jautrių vietų, net gamintojo pavadinimo neminėjau: reklamininkas tik paaiškino savo kontoros sukurtą idėją.

Tačiau perskaitęs tekstą pašnekovas rado ir daugiau trūkumų, ne tik jautrų aspektą dėl apkalbamo agentūros kliento: „atrodo, kad nesugebu rišliai kalbėti ir kalbu trumpais kapotais sakiniais. Jums leidus, šiek tiek norėčiau kai kur pakoreguoti tekstą.“

Jis ir pakoregavo. Tiksliau, perrašė daugiau kaip 90 proc. straipsnio, praktiškai neliestus palikdamas tik klausimus.

Kas buvo perrašyta

Mano pašnekovas iš esmės pertvarkė stilių – iš žurnalistinio/publicistinio į labiau filosofinį/eseistinį. Daugybę faktų išmetė, pridėjo kitų. Faktiškai sukūrė kitą tekstą. Kaip tai atrodė, galiu iliustruoti trimis konkrečiomis detalėmis.

1.

Tekstas iš diktofono: Aišku, kad, nu, jokių tokių tikslų, kad įžeisti moteris, ar ne, ar išaukštinti vyrus, nebuvo – priešingai, galvojom, kad truputį atidarinėjam tą labai griežtą vyro, vyro tapatybę, kuri vyrauja Lietuvoj. [Atidarinėjat?] Šiek tiek išskleisti, nežinau [...].

Žurnalisto tekstas: Tikslo išaukštinti vyrus ir įžeisti moteris neturėjome – priešingai, norėjome iškleisti tą griežtą lietuviško vyro tapatybę.

Perrašytas tekstas: Bet kokiu atveju, norėtųsi akcentuoti, jog tikslo išaukštinti vyrus ar, juo labiau, įžeisti moteris neturėjome.

2.

Tekstas iš diktofono: [...] iš išorės – turbūt yra. Kad ir tas pats prancūzas [Beigbeder] – nepatinka jis man, parašė, reiškia, atseit demaskuojančią knygą apie gyvenimo stilių reklamistų. Ką man dabar daryti? Ar man sakyti, kad jis neteisus? Man atrodo, kad tiesiog kaip ir kiekvienam versle, kiekvienoj industrijoj visko būna, bet iš tikrųjų tas gyvenimas yra žymiai proziškesnis.

Žurnalisto tekstas: Mūsų gyvenimas yra žymiai proziškesnis, negu jį savo knygoje „14,99 euro“ aprašė Frederikas Beigbederis.

Perrašytas tekstas: Manau, kad didžioji dalis žmonių apie šį verslą žino tik tiek, kiek perskaitė knygoje „14,99 euro“. Tai „paradinė“ ir gerokai šaržuota šio verslo pusė. Kasdienybėje viskas yra šiek tiek proziškiau.

3.

Tekstas iš diktofono: Visi žmonės sako: reklama manęs neveikia. Fantastika! Bet kai reklama nepatinka, žmonės taip: taigi kaip čia dabar pasaulis apsivers, ar ne? Bet manęs tai neveikia! Bet vat yra tie žmonės, tie durneliai – pats minėjai kažkokius Justiniškių gezus, mistinius – man tai jie, nu toks, bet visą laiką randam tuos durnelius, kuriuos mes giname – ar ten kaimiečiai, ar tai nėra arogantiškas požiūris į pačius žmones iš tikrųjų?

Žurnalisto tekstas: Visi žmonės sako, kad reklama jų neveikia, bet į nemėgstamas reklamas reaguoja taip, lyg pasaulis nebesilaikytų. Mes visą laiką randame tokių kvailelių ar kaimiečių, kuriuos giname, bet mūsų pačių reklama tai jau neveikia. Ar tai ne arogantiškas požiūris?

Perrašytas tekstas: [...] absoliuti dauguma žmonių (tą patvirtina ir tyrimai) teigia, jog reklama jų neveikia, kita vertus, tie patys žmonės į visą reklamą projektuoja savo socialinius, kultūrinius poreikius ir reikalauja, kad ji atspindėtų jų realybę. Nors šie du teiginiai tiesiogiai prieštarauja vienas kitam, man įdomesnis aspektas, kad jie abu yra akivaizdžiai pernelyg kraštutiniai.

Kodėl mes neatsižvelgėme

Dar karą perskaitęs savo sukurtą tekstą ir pašnekovo perrašytąjį, priėjau prie išvados, kad abu tekstai yra geri, tik kitokie, ir būtent mano versija tinkamesnė laikraščiui. Tad redakcija nusprendė neatsižvelgti į, mūsų akimis, nepagrįstas pašnekovo pataisas. Juolab kad puslapis jau buvo sumaketuotas, o čia kaip tik buvo likę kelios valandos iki maketo siuntimo spaustuvėn.

Aš taip pat negalėjau sutikti, kad pašnekovas geriau žino, kaip turi atrodyti žurnalistinis tekstas ir kaip jis turi būti pateiktas skaitytojams, nors būtent šitai pasipiktinęs interviu herojus kategoriškai bandė įrodyti telefonu.

Dar sakiau, jog mes iš pat pradžių pasirinkome tokį interviu būdą – pokalbį, o ne anketą. Laiške paaiškinau, jog žurnalisto ir pašnekovo pokalbis yra gyvas reikalas, virimas, idėjų ir minčių apykaita, kai anketa dažnai gali išeiti pilka, nedinamiška, nelaikraštinė.

Taip pat užsiminiau, kad per 8 metus mano žurnalistinės praktikos dar niekas taip grubiai neperdarė viso mano darbo.

Kodėl pašnekovas teisus

Minėtas pašnekovas, žinomos ir apdovanotos reklamos agentūros vadovas, mano priežastis neigė tokiais argumentais:

kad straipsnis jau yra sumaketuotas, yra „akivaizdus melas“, mat pašnekovas „šiek tiek“ išmano spausdintos žiniasklaidos virtuvę ir žino, kada leidiniai atiduodami spaustuvei;

jo netikino mano pastaba, kad į diktofoną išsakytų ir mano surašytų, paskui jo perrašytų atsakymų prasmės yra kitokios;

jam dar neteko sutikti tokio žurnalisto, kuris „šifruodamas įrašą nepaskambintų ir nepasitikslintų minties“;

mano argumentas, kad savaitraščio skaitytojui turėtų būti prieinamesnis mano lakoniškas, taigi greičiau vartojamas stilius, negu paties filosofinė esė, jam pasirodė visiška kvailystė.

Ir taip toliau.

Nelaikau šitoje komplikuotoje situacijoje savęs visiškai teisiu (pirmiausia dėl to, kad jau po laiko siunčiau peržiūrėti straipsnį, nors neprivalėjau – pagal etiką dėl šio niuanso susitariama prieš interviu).

Tačiau neabejoju, kad mano pašnekovas arba turėtų išmokti bendrauti su žurnalistais, arba tegu pats leidžia savo laikraštį.

P.S. Ši agentūra yra koncepcijos „Lietuva – drąsi šalis“ kūrėja. Su mano tekstu irgi pasielgė drąsiai – nutekino ir išplatino viešai dar prieš jam pasirodant laikraštyje. Galima sakyti, pavogė autorinę medžiagą. Kita vertus, abejoju, ar aš tikrai buvau anos anksčiau laiko išleistos publikacijos autorius – viešumoje juk pasirodė perrašytoji versija.

P.P.S. Medžiagos nutekintojai – panašu, kad tos reklamos agentūros arba jai artimi darbuotojai, vienoje feisbuko grupėje demonstravo nepagarbą kitiems grupės dalyviams (ir lietuvių kalbai), kaip antai: „anw, bet jeigu žmogus iš visų jėgų stengiasi atitikti tipiškos militant feminist įvaizdį, tai ir trolinasi tada smagiai“. Tad manęs jau nebestebino, kaip tarp tokią retoriką vartojančių žmogiškųjų išteklių gimė būtent tokia kampanija kaip „Pasaulis laikosi ant vyrų“.

P.P.P.S. čia autorinis teksto variantas, o čia perrašytasis (nepublikuotas)

„Pasaulis laikosi ant vyrų. Abejojate? Žymiausi mokslininkai, rašytojai – vyrai. Karžygiai, filosofai, išradėjai – vyrai. Į Mėnulį pirmieji nuskrido vyrai. Esmė – vyrai. Ne kitaip.“

Jeigu po šios galvotam žmogui absurdiškai skambančios prakalbos skubate versti kitą puslapį, luktelėkite, pasiteisinsime: čia cituojamas naujos alaus rūšies reklaminis tekstas. Ši reklama – masinė, transliuojama per visas televizijas ir spausdinama daugumoje laikraščių.

Redakcija sykiu atsiminė, kad pirmieji juodaodžiai keleiviai, autobuse atsisakę užleisti sėdimą vietą baltaodžiams, buvo moterys. Bet kam tai rūpi. Ak, moterie, būk graži, o tavo balsas – nebent po dvyliktos.

Sunku apsieiti be ironijos, kai XXI amžiuje Europos Sąjungos šalyje privatus gamintojas dar sugalvoja transliuoti tokią reklamą. Net jeigu taikosi prie pagrindinio savo pirkėjo – „tikrų“ vyrų iš Justiniškių užkampių ir arenų tribūnų – skonio bei pasaulėžiūros.

Tačiau motinas, žmonas, dukras turinčius vyrus toks tekstas turėtų žeisti. Kaip lygiai prieš metus vienuolius įžeidė ir paniekino to paties gamintojo produkto reklama, vaizduojanti pranciškoną. Protingų moterų tokie tekstai turbūt nebežeidžia, nes jos ir taip geriau žino, kas ant ko laikosi.

Lietuvoje pernelyg daug žmonių laikosi negerai dėl monopolijų savivalės. Arba dėl didelių gamyklų diktato. Sportas taip pat neišsilaikytų, jei ne alkoholis. Pasaulio laikysenos teoriją sukūrusi gamyklėlė pernai sportą parėmė 2,5 mln. litų dotacijomis. Už pergales.

Laikraščius remia taip pat. Šalies žiniasklaidoje pranešti kritišką žinią apie aludarius yra praktiškai neįmanoma. Antai kovo 7-ąją uostamiesčio dienraštis spausdina užsakomąjį straipsnį apie neteisėtą didžiausio šalies aludario darbuotojų streiką. Nepavykusiu streiku džiaugiasi bendrovės vadovas, jai atstovavęs vienas brangiausių Lietuvos teisininkų. Dar primenama, kad įmonėje vidutinis atlyginimas prieš mokesčius sudaro 3,3 tūkst. litų ir ji yra tarp 10 geidžiamiausių šalies darbdavių.

Tačiau minėtame straipsnyje nelieka žmogaus. Taip ir lieka neaišku, kodėl taip gerai uždirbantys žmonės nori streikuoti. Nes ten, kur pirma eina pelnas, kur pirmiausia eina tikri vyrai ir karžygiai, nėra kada galvoti apie eilinį žmogelį (juolab moterį!).

Kitame uostamiesčio dienraščio puslapyje – minėto aludario reklama. Susiję dalykai, interesų koreliacija.

Šiandienos savaitraščio svečias istorijos profesorius Egidijus Aleksandravičius atitinkamai mano, kad šalies gyventojai per nepriklausomybę taip ir neišmoko padoriai konkuruoti, dar neatprato nuo nesąžiningo varžymosi potraukio.

Šit net su didžiūnais pasistumdyti bandantys mažieji aludariai nesirenka priemonių: kad nebegali čia pardavinėti alaus didesnėje nei litras pakuotėje ir gaminti jo labai stipraus, pagrasino Lietuvą paduoti į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Dėl „bambalio“ dydžio – į aukščiausią žmogaus teisių gynimo instituciją...

Ar čia tokios Lietuvos žmonių žmogaus teisės? Kol „tikri“ Lietuvos vyrai taikstysis su žeminamomis moterimis (ir patys jas žemins), kol vartotojai tenkinsis juos žeminančiomis reklamomis, kol bendrovių darbuotojai bus žeminami savo darbdavių, tol aukščiausia mūsų žmogaus teisė bus žudytis ir emigruoti. Arba prasigerti, ir kuo stipresniu. Mat, po teisybei, mūsų kraštas neretai tebesilaiko ant barbarų. Ir tai iki šiol yra blogiausia, ką turime.

Ekonomika.lt

Per praėjusią knygų mugę be džiaugsmingų nuolaidų ir knygų pardavimų bei renginių, kuriuos lankant kartais nebelikdavo laiko parūkyti ir dar dažniau – vietos patogiai įsitaisyti tarp publikos, pasisakė daug rimtų kalbėtojų, bet du žmonės, du profesoriai, net jeigu jiedu šnekėjo skirtingu metu ir skirtingose salėse, kažkodėl pavadintose penketu ir kitu skaičiumi po taško, taigi tiedu profesoriai nematomai ir nejučiomis buvo sujungti tos pačios nuotaikos, minties polėkio ir linijos, panašių įžvalgų ir pažiūrų, kurias visiems suprantamai ir pagrįstai galėtume pavadinti fenomenologiniu diskursu.

„Ne, diskursas yra tas, kuris nepateko į konkursą“, – į Vilniaus knygų mugę nuo Arkikatedros vežančiame autobuse, kur bent kartą per metus gali legaliai keliauti zuikiu, linksmai aiškina anarchizmo ideologas ir antras pavojingiausias žmogus Lietuvoje po VSD vyrukų Kasparas Pocius.

Filosofijos profesoriai Arvydas Šliogeris iš Vilniaus universiteto ir Algis Mickūnas iš Ohajo valstijos universiteto, beje, abu ankstėliau parašę bendrą knygą „Filosofijos likimas“, irgi buvo linksmai nusiteikę arba, anot vieno jų, džiaugsmingi.

„Turiu prisipažinti, kad esu keistas diedas. Labai mane Lietuvoje myli, – didžiojoje parodų rūmų 5.1. salėje prasikalba A. Mickūnas, bet čia pat pataiso savo riktą, – oi, tai yra bijo. Dabar atgavau Lietuvos pilietybę – dabar esu jūsų žmogus, – tęsia A. Mickūnas, o ši jo pastaba auditorijos sutinkama audringais plojimais. – Man Vašingtone sakė, kad reikia dviejų nuotraukų pasui. Atkeliavau, paduodu Pavilioniui (Lietuvos ambasadoriui JAV Žygimantui Pavilioniui – red.), bet jis sako: nežinau, ar praeis – labai džiaugsmingas, kaži kas su tavimi negerai.“

Profesoriaus žodžiais, nėra daikto – kaip ir nuotraukos – be jokios išraiškos, tai ta išraiška yra estetika. „Kai buvau jaunesnis ir bendravau su Vangogu, tai jo klausiu: ką tu tapai? Javus tapai? Ne, sako. Savo tapyboje mėginu pagauti šios dienos auksinį skambesį. Javai – tik kaip daiktai, priemonė pagauti estetiką“, – pasakoja A. Mickūnas.

A. Šliogeriui daugiausia išraiškos matyti Lietuvos didžiosios kartos fotografų darbuose – Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, Romualdo Rakausko, bet jam ta išraiška ne tiek estetinė, kiek tikresnė už patį reiškiantiąjį, už daiktą, fotografuojamą objektą.

„Realiausius daiktus galiu pamatyti ne vadinamoje tikrovėje, o Kunčiaus fotografijose, – atvirauja profesorius apie didžiosios kartos savo mėgstamiausią fotografą ne ką mažesnėje salėje 5.3., tik kitu nei A. Mickūno kosmoso laiku, o per tą laiką buvo pristatomas šviesovaizdžių maestro fotografijų albumas „Reminiscencijos“. – Šitie daiktai tikresni už tikrus. Visiška keistenybė – pats nesuprantu, kaip taip gali būti, kai pats baisiausiai keikiu antrinę tikrovę, ir tuo pat metu man regis, kad šie dirbtiniai daiktai yra natūralesni už tuos, kurie turėtų būtų vadinami natūraliais.“

A. Šliogeris auditoriją tikina, kad per knygų mugę pristatytas „bekalbių daiktų“ albumas yra ypač aktualus būtent dabar (kabutės atsiveria ir dviem dantukais sukąs citatą tik po paskutiniojo profesoriaus žodžio), nes:

„Kunčius yra tas retas žmogus, kuris turi likimo, arba, jeigu Dievas būtų, tuomet – Dievo dovaną pamatyti bekalbį daiktą, neprikištą visokių kalbos šlykštynių, psichologijos, nesistengiant – kaip dabar populiaru – išreikšti save, nesubjaurojant jo pseudo metafiziniais ingredientais. (...)

Matau čia savo studentų, tai jie sakys: Šliogeris vėl pliurpia tą patį, bet mes, brangieji, gyvename katastrofiško parazitinės kalbos teroro laike, kuris iškilmingai vadinasi „informacijos srautai“. Per daug kalbos! Per daug žmogaus! Per daug žmogiškų dalykų. Mano giliu įsitikinimu, jeigu žmogus nesuranda tos vietos, kur bent akimirką galėtų pabėgti iš bandos, iš kalbos ir susitikti su bekalbiu daiktu, tai geriausiu atveju yra arba dekadansas, arba blogiausiu – antropolginė katastrofa. (...)

Šiek tiek išmanau vadinamąją žmonijos istoriją, tai pastebiu vieną nuobodų ir akivaizdų dalyką: kai tik hominidas izoliuoja save nuo bekalbių daiktų, tuomet jis praranda savo dievus, praranda šventumą, praranda meilę, ištikimybę, taurumą, drąsą – dalykus, be kurių negali egzistuoti jokia normali bendruomenė. (...)

Kai per daug žmogaus, žmogus pradeda nužmogėti. Jam reikia paprasčiausios ramios vietos, vienatvės. Šiuo požiūriu į Kunčiaus „Reminiscencijas“, (...) kurios kabo ir mano kambary, aš – žinoma, sentimentaliai – žiūriu kaip į prarasta rojų. Jūs sakysite, kad tai kartos reikalas, o aš atsakysiu paprastai: pažiūrėsim. Pažiūrėsim, kaip čia su tom kartom, pažangom, ir progresais.“

Kolega kitoje auditorijoje ir kitų laiku irgi nesilaiko kartų ir laikų reglamento. Profesoriaus teigimu, lietuvių kalba yra galingiausias įrankis filosofijai tiesiogiai aprašyti.

„Kartą mano senas draugas, aišku, lietuvis Imanuelis Kantas sako: o jeigu filosofija būtų parašyta arba kalbama lietuvių kalba, kokia tuomet ji būtų? Tuomet jam pasakiau: gerai, kai gimsiu, aš išmoksiu kaimiškai ir tuomet kalbėsime per nuotolį, – džiaugsmingai pasakoja A. Mickūnas. – Tuomet aš atsisėdau apstulbęs, kai tokie galiūnai kaip Gėtė arba Hėgelis sako, kad po kiekvienu šiaudiniu stogu Lietuvoje gyvena poetas ir filosofas. (...) Mūsų kalba yra taip arti tiesioginės, tikros patirties be jokių terpių ir teorijų, kad žmogus, lietuvis, paprastas kaimietis – kaip kartą sakė Vytautas Kavolis – yra kiniškas daoistas. Daoizmas juk irgi nori suprasti pasaulį be jokios terpės, jautriai: matau, ką matau, girdžiu, ką girdžiu, paliečiu – pajuntu.“

Kad jau apie lietuvių kalbą, tai skaitytojas pagrįstai gali paklausti: o kodėl antraštėje minimos „dūzgės“, kurias Kalbos komisija pernai balandžio 7-ąją protokoliniu nutarimu atmetė kaip netinkamą vakarėlio pratęsimo arba „afterparčio“ pakaitalą, nors tokiu žodžiu – dūzge – senyvas dzūkas nuo Krokalaukio dar ir šiandien pavadintų nerimtą moterį, tuštutę?

O todėl, kad dūzgės. Be jokių terpių ir teorijų.

Algimantas Kunčius. „Reminiscencijos“. Vilnius, 1983 m.